Įkelsiu vienos dienos raštą iš notepad'o ;)
Čia aš kadaise alpau nuo šeštadienio :D
2012.09.08 Šeštadienis
Oooo taip... Šeštadienis... Kai ateina pragariškieji mokslo metai, penktadie-
nio vakaras būna toks malonus, geras visiems besimokantiems pragare. Bet
Šeštadienio rytas... Tą rytą norisi rėkti iš visų plaučių. Tai dėl džiaugsmo.
Dėl laisvės. Tokios laisvės, kai tu nepriklausomas nors kelioms dienoms
nuo mokyklos. Tai toks... Dieviškas jausmas! Kai prabundi ryte ir nesku-
bėdamas jauti, kaip pro langą įsiskverbia į tave Šeštadieniškos Saulės
spinduliai... Kai gali dar gulėti lovoj ir girdėti, kaip plaka tavo širdis. Tie-
siog ramiai nors kartą atsipalaiduoji. Jei prabundi kiek anksčiau, gali žiū-
rėti pro langą, kaip brėkšta aušra. Kaip lėtai kyla Saulė... Saulė... Pati kar-
ščiausia planeta, o jei ne Ji, mūsų šitoj Žemėj nebūtų. Saulė, kuri duoda
šviesą ir šilumą, vienus iš būtiniausių dalykų žmonijai, augalijai ir gyvūni-
jai. Vėliau pasivarčiusi lovoj gali neskubant pasirąžyti, apsirengti ir išeiti
į lauką su šuniu. Ir tada, ranka per pavadėlį jaučiant šuns žingsnius, galima
tiesiogiai įkvėpti Šeštadienio Ryto oro. Labai labai įpatingai tyro oro, nepa-
lyginamai tyresnio už bet kokios savaitės dienos oro. Tiesiog jauti tą tikrąją,
vieną iš pačių tikriausių palaimų... Galima nugriūti į Šeštadienišką Šešta-
dienio Ryto žolę... Jausti šviežios žolės kvapą, klausytis, kaip šlama žolė...
Kaip čiulba paukštis... Pažiūrėjus į dangų, galima pamatyti, kaip lėtai plau-
kia Šeštadienio debesys arba skrenda Šeštadieniškas paukštis...
Ir visą šitą stebuklą sukuria Šeštadienis, diena, kada jauti visišką, absoliu-
čią laisvę...
Kliedesiai, kažkokie, atrodo, lyg būčiau kažko apsirūkius, kai rašiau ten :DDDD
Norėčiau įkelti dar vieną raštą, bet nepasitikiu klasiokėmis, kurios skaito (kažin) šitą blogą. Maža kas, pamatys Liepa, kokią pievą ten prirašiau apie ją...
Aišku-no risk, no fun, bet tokiais dalykais rizikuoti neverta...
Groju klaviatūra, bet nežinau ką daugiau rašyt...
Kas dar negirdėjo, ketvirtadienį bėgau nuo laiptų per pertrauką į lauką ir ant prieš paskutinio laiptelio koja pakrypo... :D Čiurna gi :D Atsimenu, kaip tada su Liepa lūžom iš šitos nelaimės, bet dabar supratau, ir namie sėdžiu tylėdama. Dabar gailiuosi, kad neapskaičiavau savo judesių...
Nesiseka... Mama užmynė netyčia ant tų kištukų, kur į kompą kišasi, kad ausines arba kolonkes prijungti, išlaužė ne tik portus, bet sugadino visą garso plokštę... Toks žiaurus žiaurus kimaras, ir dar be garso... Nuprotėsiu... Čiuožia stogas be lauko, be dainų, be riedučių, be pačiūžų, be judėjimo, be draugių...
Ir + rytoj turėsiu su elastiniu bintu apsivyniojus eiti į šūlę... Žiauru. Okay, nekankinsiu skaityme, keliu keletą man visai patikusių minčių...
.jpg)
